Gamtos pagalbininkai

Paukščiu­kus perės nau­juo­se na­muo­se

Ričar­das ADA­MO­NIS

“Pačios, pačios atėjo­me!” - ko­ne vie­nu bal­su sušuko užusa­lietės Ra­munė, Ma­ri­na ir dvi San­dros, pa­klaus­tos, kas at­vi­jo jas į mišką in­kilų paukščiams ka­bin­ti. Nors įdėmiai žiūrėjau mo­ky­to­jai į akis, ne­pa­stebėjau, kad mirk­telėtų. Va­di­na­si, nuoširdžiai mer­gi­nos sakė. Juo­lab kad pa­ty­liu­kais pašnibždėjo: “Na­muo­se nu­si­bo­do...”

Triukšmin­ga bu­vo praėjusį savaitgalį Jo­na­vos ra­jo­no miš­kuo­se. Jau ta­po gražia tra­di­ci­ja - ly­gia­dienį miškuo­se kel­ti gies­mi­nin­kams in­ki­lus, į talką pa­si­kviečiant moks­lei­vius. Na, o kur jau­ni­mas, ten ir links­mybės.

Šeštadienio rytą su urėdo pa­va­duo­to­ju Juo­zu Ja­ruševičiu­mi, pa­sig­riebę miško bičiu­lius de­šim­to­kus, kar­tu su mo­ky­to­ja Zi­ta Venc­kie­ne iš Jau­ni­mo mo­kyk­los išdundėjo­me į Gaižiūnų gi­ri­nin­kiją. Miški­nin­kai jau laukė - lieps­no­jo laužas, bal­tais šonais švietė nau­ji in­ki­lai.

Pa­rodę, kaip rei­kia pa­pras­tai, bet la­bai tvir­tai ant medžio šakos pa­ka­bin­ti in­ki­lus, miški­nin­kai lei­do pa­si­reikšti mo­ki­niams. Ir ne­blo­gai pa­vy­ko. Da­bar kiek­vie­nas jų tu­ri ke­lis “sa­vo” in­ki­lus Gaižiūnų miškuo­se.

Čia pat, prie kūdros, vai­ki­nai pa­matė, ko­kie aštrūs ir ga­lin­gi bebrų dan­tys - sto­ro­ko beržo ka­mie­nas buvo išskap­tuo­tas iki pusės. “Su­los beb­ras turbūt įsi­geidė”, - juo­ka­vo mo­ki­niai. Ir išties - ant pažeis­tos me­die­nos jau ra­so­jo su­los lašeliai.

Pa­likę moks­lei­vius svečiuo­tis pas gaižiūniečius, ap­lankėme Dum­sių, Užusa­lių, Svi­lo­nių gi­ri­nin­ki­jas. Vi­so­se triūsė miški­nin­kai, pa­si­telkę vie­ti­nius moks­lei­vius. Pa­grin­di­nis dar­bas - in­kilų įkėli­mas. Tą dieną miškų gy­ven­to­jai ga­vo 140 naujų na­me­lių - tiek miški­nin­kai jų pa­darė spar­nuočiams. Pri­sidėjo ir ug­dy­mo įstai­gos - Švei­ca­ri­jos pa­grin­dinės mo­kyk­los mo­ki­niai į mišką važia­vo su pačių pa­si­da­ry­tais in­ki­lais. Kai ku­rie la­bai gražūs, bet paukščiams... pa­vo­jin­gi. Taip, taip - pa­vo­jin­gi. Mat kiek­vie­nas stengėsi pa­da­ry­ti iš glot­nios, bliz­gančios medžia­gos, net­gi la­mi­nuo­tos. O tai ir blogiausia. Paūgėję paukšte­liai ne­ga­li na­gučiais įsi­kib­ti į tokį kietą, lygų pa­viršių ir išlip­ti iš in­ki­lo. Ten ir lie­ka. Pa­mo­ka: in­ki­lo vi­daus pa­viršius tu­ri būti šiurkštus, ki­bus, nes mažie­ji ne in­ki­le mo­ko­si skrai­dy­ti...

Ba­landžio 16-17 die­no­mis miški­nin­kai vėl kviečia mo­ki­nius į mišką - rei­kia ap­si­va­ly­ti. La­bai jau daug šiukšlių žmonės pa­lie­ka miškuo­se. Net­gi spe­cia­liai veža ten išmes­ti, tar­si nebūtų sąvar­tynų, kon­tei­ne­rių. Ir moks­lei­viai ne šven­ti - pa­buvę miške taip pat ne­su­ren­ka at­liekų, ne­su­tvar­ko sto­vyk­la­vietės. Pabūki­te pa­vyzdžiu ki­tiems - de­monst­ra­ty­viai pa­kel­ki­te ne­va­lei­kos nu­mestą po­pier­galį ir įmes­ki­te į šiukšliadėžę. Kitą kartą prieš mes­da­mas gal bent ap­si­dai­rys. O gal ir šiukšliadėžę pa­stebės.

Mums rašo

Su tėve­liais ga­mi­no in­ki­lus

Artėjant pa­sau­li­nei Žemės die­nai, Bu­ko­nių pa­grin­dinės mo­kyk­los mo­ki­niai piešė piešinius, vaiz­duo­da­mi Žemės gam­tos grožį, žmo­nių, gyvūnų ir au­galų pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­jančias pro­ble­mas. Kar­tu su tėve­liais vai­kai darė in­ki­lus paukščiams ir į jų pa­rodą pa­kvietė kai­mo ben­druo­menės na­rius. Mo­kyk­lo­je svečia­vo­si Jo­na­vos gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­jas Al­gi­man­tas Kačega­vičius. Svečias pa­pa­sa­ko­jo, ko­kie in­ki­lai la­biau­siai pa­tin­ka paukščiams, kur ir kaip juos pa­ka­bin­ti. Mo­kyk­los te­ri­to­ri­jo­je au­gan­tys medžiai pa­si­puošė mažais na­me­liais, ku­riuo­se ap­si­gy­vens paukščiai gies­mi­nin­kai.

Da­lia AU­TU­KIENĖ

Bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja me­to­di­ninkė