Ateinančioms kartoms Ričardas ADAMONIS Miškininkams pavasaris - svarbiausias darbymetis, nors savo darbo vaisius tik retas pamatys. Šiandien pasodintas pušies ar eglės daigas brandžiu medžiu taps tik po 50 ar 60 metų. Tad sutikę miškavežį su rąstais, nukelkite kepurę - medžiai buvo sodinti gal 1949-1950 metais, o gal dar anksčiau. Dažnas tų dienų darbininkas jau ilsisi amžinojo poilsio kalnelyje. Tik retas, atkraginęs galvą, pažiūri į dangų besistiebiančią jo sodintos pušies viršūnę. Svilonių girininkijos (Užusalių sen.) girininkas Kęstutis Kakanis - nuo pat ryto miške. Prie biržės, iškirstos prieš ketverius metus, siūruoja keletas pačių brandžiausių pušų. Toks jau girių šeimininkų principas - kertant mišką, pačius gražiausius, augiausius medžius būtina palikti, kad iš jų išbertų sėklų išaugtų jaunuolynai. Netrukus pasirodė ir sodintojai - dabar visus darbus atlieka rangovų darbininkai. Dažniausiai sodinama mišriomis poromis - vyras specialiu kastuvėliu padaro duobutę, o moteriškos rankos į ją pasodina daigą. “Dvyliktus metus sodinu. Patinka dirbti miške. Ne tik uodai, bet ir širšės puola, kada jų lizdą pajudini. Tada dar linksmiau”, - šypsosi Rima, kartu su Giedriumi šiandien sodinsianti pušeles. Jas sodinti paprasta - viena šaknis, o štai eglutes, ąžuoliukus kur kas sunkiau, nes šaknys išsikerojusios, tenka kastuvu duobutę kasti. “Šitoje biržėje dirbti nelengva, nes sodinti reikia į tarpus, kur savaime neužaugo pušaitės. Eksperimentavome - palikę gražiausius medžius, aplinkui supurenome paklotę, tikėdamiesi, kad joje sėkloms bus geriau. Deja, per tris vasaras sudygo per retai ir dabar į tuos tarpus sodiname rankomis. Mat į purią dirvą nukritusi sėkla sudygo, bet ne visų daigų šaknys sugebėjo pasiekti vandeningąjį sluoksnį ir sudžiūvo. Miškas - ne daržas, kasdien nepalaistysi. Tad šį pavasarį plūgu suarėme ir sodiname pušeles tiesiai į kietąjį gruntą”, - paaiškino girininkas. Šiemet Svilonių girininkija numačiusi apsodinti 9,5 ha iškirsto miško.
|