Gyvenimo spalvos

Gi­ri­nin­kas rašo miško is­to­riją

Ričar­das Ada­mo­nis

“Šitas vai­kas bus miški­nin­kas - iš miško neišlen­da”,-  dar  vai­kystėje apie Kęstutį Ka­kanį sa­ky­da­vo te­tos. Nors ta vai­kystė  prabėgo ne kažkur gi­rių glūdu­mo­je, o Kau­ne, Šilai­niuo­se, miške jis jautėsi kaip na­muo­se, o  kar­tais net ge­riau. Da­bar jis - Svi­lo­nių gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­kas, su­kaupęs ir kny­go­je išguldęs visą senų šio­se apy­linkėse šei­mi­nin­ka­vu­sių miški­ninkų išmintį.

Vi­sai die­nai

ding­da­vo miške

K.Ka­ka­nis, dar mažas būda­mas, pa­klaus­tas na­muo­se ar mo­kyk­lo­je, pa­tvir­tin­da­vo, kad užaugęs bus gi­ri­nin­kas. Li­ki­mas taip lėmė, kad gy­ve­no Šilai­niuo­se,  kur ta­da miškas bu­vo ran­ka pa­sie­kia­mas. Ne kažin ko­kia gūdi gi­ria, bet ir ne par­kas - vi­sai die­nai miške pra­ding­da­vo. Kiek­vie­nas me­dis pažįsta­mas, apžiūrėtas, pa­lies­tas. Žino­jo kur  gry­bai dygs­ta, kur žemuogės sirps­ta. Ir draugų ne­reikėjo - miške vie­nam daug sma­giau,  nes esi  tik tu ir miškas. Jei no­ras pažais­ti užei­da­vo, ta­da ir draugų su­si­ras­da­vo. Bet vis tiek ma­lo­niau gamtos apsuptyje. Vie­nam.

Stu­di­jos -

iš an­tro ban­dy­mo

Baigęs vi­du­rinę, be jo­kių dis­ku­sijų ir ap­ta­rimų - su pa­reiški­mu į Žemės ūkio aka­de­miją (ŽŪA), ku­ri tuo­met rengė miški­nin­kus. Ir nu­degė - vie­no ba­lo pri­sti­go... O tą balą pra­ra­do dėl to, kad jis - mies­tie­tis, nes pir­me­nybė bu­vo tei­kia­ma kai­mo jau­ni­mui, o mies­tie­tis į aka­de­miją sto­da­vo, kad ka­riuo­menėn ne­paimtų. Toks, bai­gęs moks­lus, tik re­tai išbūda­vo pa­gal pa­sky­rimą miškų ūky­je ar gi­ri­nin­ki­jo­je pri­va­lomą laiką. Man­da­tinė ko­mi­si­ja į tai ir at­si­žvelg­da­vo.

Ką da­ry­ti? Dve­jus, tre­jus me­tus išbrauk­ti iš gy­ve­ni­mo “sau­gant tė­vy­nę”? Stai­giai ap­si­sprendė ir įsto­jo į ki­no me­cha­nikų mo­kyklą - iš jo­sios ir­gi ka­riuo­menėn ne­im­da­vo. Rau­do­nu di­plo­mu ją baigęs, ki­tais me­tais vėl laikė sto­ja­muo­sius į ŽŪA, tik dar ge­riau pa­si­ruošęs. Šį kartą be jo­kių kliūčių ta­po stu­den­tu.

Stu­den­tiška

ro­man­ti­ka

Stu­den­tiškas gy­ve­ni­mas - tik­ra ro­man­ti­ka. Drau­gai, kom­pa­ni­jos, pažin­tys. Grei­tai su­sibūrė  ra­te­lis ben­dra­minčių ke­liau­tojų. Užsi­mezgė drau­gystė su lat­viais. Pradžio­je bai­darėmis išbandė Ne­muną, Gaują, pas­kui į plačiąją “tėvynę” pa­si­lei­do. Ir bai­darėmis, ir pėsčio­mis išnaršė Al­tajų, Si­birą, Uralą, Bai­kalą perplaukė, į Ku­rilų sa­las nu­si­dan­gi­no.

Ke­lio­nių pomėgis neblėsta iki šiol - ap­lan­ky­ta daug Eu­ro­pos šalių, pa­bu­vo­ta Af­ri­ko­je, Lo­tynų Ame­ri­ko­je. La­biau­siai trau­kia gam­ta, jos ne­pa­kar­to­ja­mas grožis, nes čia vis­kas su­pran­ta­ma, ar­ti­ma. Gavęs pa­sky­rimą į Jo­na­vos miškų ūkį, čia ir šak­nis įlei­do, su žeme mai­tin­to­ja tvir­tai su­au­go - Išoruo­se pa­si­statė namą, o bu­vu­siam gi­ri­nin­kui Sta­nis­lo­vui Briedžiui su­sir­gus, be jo­kių svy­ra­vimų su­ti­ko gi­ri­nin­kau­ti. Ir taip de­vy­nio­li­ka metų čia, Svi­lo­nių gi­ri­nin­ki­jo­je - į pirmų pa­so­dintų medžių vir­šūnes žiūrėti jau rei­kia at­lošus galvą...

Miške

aps­tu ir va­gių

Gi­ri­nin­ko vi­sas dar­bas miške. Na, dar ten­ka prie po­pie­rių pa­sė­dėti - nie­kur ne­ding­si. O miške juk ne vie­nas - ei­gu­­liai, miš­ko dar­­bi­nin­kai, pa­­miš­kių gy­ven­to­jai, po­­­il­siau­to­jai, gry­­­bau­to­jai, miš­ko va­gys... “Ši žie­ma ne vieną kai­mo žmo­gų (ir ne tik jį) į mišką at­vi­jo - dažnas ku­ro pri­trūko”,- pa­matęs sa­ma­no­mis už­klotą, be­veik su žeme nu­pjau­to me­džio kel­mą, sam­­pro­tau­ja gi­ri­nin­kas. “Šis sau­suolį nu­pjovė, ša­kas su­rin­ko, tik pju­ve­nos išdavė. Ma­tyt, bėda pri­spaudė žmogų. O juk būna, kad patį gražiau­sią medį nu­verčia. Ir ne vieną - at­va­žiuo­ja su vi­sa tech­ni­ka. Miške ka­merų ne­pri­sta­ty­si.”

Ar kas pri­si­mintų?

Daug įdo­mių minčių, išgirstų iš gy­ve­nimą mačiu­sių ir pa­ty­ru­sių miško sargų ir dar­bi­ninkų, pa­ska­ti­no gi­ri­ninką Kęstutį Ka­kanį jas užrašyti. Kiek išmin­ties, kiek gy­ve­ni­mo pa­tir­ties jo­se!

“Miškas la­bai grei­tai keičia­si, kai nuo jo tols­ti ar­ba artėji. Aš kar­tais net at­bu­las ei­da­vau, norėda­mas ge­riau jį pažin­ti ar įsi­min­ti. Nežinau, ar galėtų taip elg­tis šių dienų jau­ni­mas, ku­ris, ma­no ma­ny­mu, per­ne­lyg sku­ba ir ga­li sa­vo šak­nis pra­ras­ti, o tuo­met ne­galės nie­kur įsit­vir­tin­ti. Juk me­dis ga­liūnas tol, kol šak­ni­mis su mai­tin­to­ja žeme tvir­tai su­augęs. Gal linkėki­me vie­ni ki­tiems iš kar­tos į kartą ke­liau­jant taip pat šak­ni­mis tvir­tai su­aug­ti. Tuo­met ir šakos bus vešlios, ir sau­lutės daug pa­ma­ty­si­me, ir gy­ve­ni­mu pa­sidžiaug­si­me. Da­bar gy­ve­nu mies­te, bet ma­no min­tys miškuo­se. Gal ir ge­rai, kai tu­ri­me kur tas min­tis pa­si­ųsti ir vėl iš ten grįžtančių su­lauk­ti?” - tai bu­vu­sio il­ga­mečio Svi­lo­nių gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­lio Vy­tau­to Ne­imon­to min­tys, ku­rias K.Ka­ka­nis kruopščiai užsi­rašė.

“Il­ga­amžiai ei­gu­liai abu Nei­mon­tai - Pet­ras ir Vy­tau­tas, ypa­tin­gai Vy­tau­tas, pa­sa­ko­da­vo ir pa­sa­ko­da­vo. Tad pa­si­ėmęs sto­resnį sąsiu­vinį, ėmiau užrašinėti ką jie man pri­pa­sa­ko­jo - la­bai įdo­mu bu­vo. Sužinojęs, kad pradėjau rašinėti, Vy­tau­tas pa­siuntė pas ki­tus, ku­rie ir­gi ne­mažai žino, - Petrą Rap­si­ke­vičių, Taut­vydą Va­liuką, Adolfą Ivaške­vičių, Stasį Na­rauską ir ki­tus bu­vu­sius gi­ri­nin­ki­jos dar­buo­to­jus. Taip ir pa­storėjo ma­no sąsiu­vinėlis,”- is­to­rinės veik­los pra­džią me­na K.Ka­ka­nis.

Kny­ga smul­kie­siems

is­to­ri­jos da­ly­viams

Iš to sąsiu­vinėlio gimė la­bai reikšmin­gas dar­bas - “Svi­lo­nių gi­ri­nin­ki­ja”. Nors kny­gelė ne fo­lian­tas, bet jo­je tiek daug gražių minčių ir is­to­riškai reikš­mingų faktų! Ar daug kas žino, kad Svi­lo­ny­se bu­vu­sią pirmąją lie­tu­višką mo­kyklą pa­statė Išorų ir Svi­lo­nių lie­tu­viai, išardę se­nas ca­ro laikų ka­rei­vi­nes? Juo­lab kad ji da­bar pri­va­ti­zuo­ta ir per­sta­ty­ta. Ar­ba tai, kad apie sto­riau­sią mūsų miškų pušį bu­vo dir­ba­mi lau­kai, o da­bar su­pan­tis miškas - 1939 me­tais Kau­no “Saulės” gim­na­zi­jos gim­na­zistų pa­so­din­tas, o ap­lin­ki­niuo­se miškuo­se mėgo medžio­ti dai­ni­nin­kas Kip­ras Pet­raus­kas? O kas jei ne jie, ei­gu­liai, ka­ro ir po­ka­rio me­tais la­biau­siai kentėjo ne tik nuo priešų, bet ir sa­viškių - miškas slėpė ir vie­nus ir ki­tus? Bet ar viską čia su­minėsi. “Pa­pras­tai is­to­ri­jos rašomos apie didžiuo­sius žmo­nes, apie didžiuo­sius įvy­kius ir dar­bus. Smul­kie­ji is­to­ri­jos da­ly­viai vi­sad lie­ka ne­pa­minėti, todėl sa­vo kny­gelę pa­sky­riau jiems”,- tei­gia  au­to­rius.